A.Sent-Egziuperi "Mažasis Princas"

Mažąjį princą jis rašo nusivylęs suaugusiaisiais: jie sukėlė Antrąjį pasaulinį karą - išdavė žmogiškumą, nes užmiršo, kas yra tikrosios vertybės. Sent-Egziuperi tikslas -jas priminti. Realiame pasaulyje jis neranda, kas galėtų tai padaryti, todėl, panašiai kaip romantikai, keliasi į pasaką. Įkūnyti humanizmo idėjas jis patiki personažui, kuris kaip ir liaudies pasakose vadinamas princu.

Pilotas patiria avariją dykumoje, kur jis sutinka berniuką – princą iš kitos planetos. Mažasis princas papasakoja savo nuotykius Žemėje, kalba apie nuostabią rožę, kurią paliko savo planetoje, apie savo gyvenimą asteroide, turinčiame tris vulkanus ir rožę. Jis leidžia dienas prižiūrėdamas savo asteroidą, raudamas baobabus, kurie vis mėgina giliai įaugti šaknimis ir viską užgožti. Vieną dieną Princas iškeliauja, norėdamas ištirti ir pažinti kitas Visatos vietas. Aplankęs keletą kitų asteroidų, jis sutinka daug keistų suaugusiųjų: karalių, kuris įsivaizduoja valdantis žvaigždes, išdidų vyrą, kuris nori, kad aplinkiniai juo didžiuotųsi, girtuoklį, kuris geria kad užmirštų gėdą, verslininką, kuris nuolat skaičiuoja žvaigždes ir nori jų įsigyti dar daugiau, žibintininką, kuris privalo uždegti bei gesinti žibintus ir geografą, kuris tyrinėja žemėlapius, bet pats niekuomet niekur nekeliauja. Vėliau Princas aplanko ir Žemę, kur, be sudužusio lėktuvo piloto sutinka ir kitų personažų, su kuriais bendraudamas sužino daug svarbių dalykų.
Taigi nors kūrinys pateikiamas kaip pasaka, „Mažasis princas“ skirtas suaugusiesiems. Knygoje filosofiškai pasakojama apie žmogaus likimą, gyvenimo prasmę, kritikuojama visuomenė, paviršutiniškas suaugusiųjų gyvenimas.

"Širdys be sienų"

Diskriminacija. Per Antrąjį pasaulinį karą nuo vokiečių kareivių prancūzėms gimę vaikai susijungė į „Širdžių be sienų“ asociaciją. Kadaise niekinamai vadinti „bošų vaikais“, šiandien jie ieško savo tėvų Vokietijoje ir tikisi, kad Prancūzija galų gale pripažins savo kaltę, kai po sąjungininkų pergalės, 1945-aisiais, pasmerkė šiuos vaikus ir jų motinas patyčioms. Organizaciją „Širdis be sienų“ prieš ketverius metus Prancūzijoje įsteigė vienas iš vadinamųjų „Antrojo pasaulinio karo vaikų“ Žanas Žakas Delormas.„Šią asociaciją įsteigėme, nes Prancūzijos visuomenė pažeidinėjo mūsų teises. Kokia to priežastis? Tai, kad mes buvome pusiau prancūzai, pusiau vokiečiai, pradėti Antrojo pasaulinio karo metu. Prancūzijos švietimo sistema nepadarė nieko, kad sustabdytų psichologinį smurtą prieš mus pirmaisiais metais mokykloje. Mus vadindavo „bošų vaikais".
Birželį išeis mūsų knyga „Nuskustoji iš Šartro“. Juk mūsų motinoms reikėjo pereiti „apvalymą“ – tūkstančiams jų nukirpo plaukus, kai kurias uždarė į kalėjimą, kaip ir mano mamą. Kai kurioms įvykdė mirties bausmę. Istorikai išsiaiškino, kad galvos buvo nuskustos dvidešimčiai tūkstančių prancūzių. Tas, kurioms buvo įvykdyta mirties bausmė, iki šiandien sunku suskaičiuoti. Tyrėjai mano, kad jų galėjo būti keliolika tūstančių.“
Taigi, turime pasmerkti tokį prancūzų tautos elgesį, kuris kaip yra visiškai nehumaniškas ir netoleruotinas.

Don Juanas

Ispanų legendoje apie Don Žuaną pasakojama apie nepaprastai gražų, protingą, iškalbingą bei linksmą jaunuolį. Jam sukakus 20čiai metų jis pradėjo ieškoti tobulos nuotakos, tačiau tokios nerado. Don Žuanas savo nuotakose vis rasdavo kažkokių tai trūkumų, todėl jas palikdavo bei įskaudindavo. Įskaudintų nuotakų tėvai, broliai ar giminaičiai bandydavo keršyti Don Žuanui, tačiau būdamas puikus fektuotojas Don Žuanas įveikdavo ir užmušdavo jam pirštinę metusius drąsuolius. Taip Donžuanas tapo šaltas kaip ledas, bejausmis žmogus. Jis palikinėdavo merginas dėl malonumo. Tačiau vieną kartą bėgdamas nuo plėšikų pateko į šventyklą. Later, in a graveyard, Don Juan encounters a statue of the dead father of a girl he has seduced, and, impiously, invites the father to dine with him; the statue gladly accepts. The father's ghost arrives for dinner at Don Juan's house and in turn invites Don Juan to dine with him in the graveyard. Don Juan accepts, and goes to the father's grave where the statue asks to shake Don Juan's hand. When he extends his arm, the statue grabs hold and drags him away, to Hell.[1]