A.Sent-Egziuperi "Mažasis Princas"

Mažąjį princą jis rašo nusivylęs suaugusiaisiais: jie sukėlė Antrąjį pasaulinį karą - išdavė žmogiškumą, nes užmiršo, kas yra tikrosios vertybės. Sent-Egziuperi tikslas -jas priminti. Realiame pasaulyje jis neranda, kas galėtų tai padaryti, todėl, panašiai kaip romantikai, keliasi į pasaką. Įkūnyti humanizmo idėjas jis patiki personažui, kuris kaip ir liaudies pasakose vadinamas princu.

Pilotas patiria avariją dykumoje, kur jis sutinka berniuką – princą iš kitos planetos. Mažasis princas papasakoja savo nuotykius Žemėje, kalba apie nuostabią rožę, kurią paliko savo planetoje, apie savo gyvenimą asteroide, turinčiame tris vulkanus ir rožę. Jis leidžia dienas prižiūrėdamas savo asteroidą, raudamas baobabus, kurie vis mėgina giliai įaugti šaknimis ir viską užgožti. Vieną dieną Princas iškeliauja, norėdamas ištirti ir pažinti kitas Visatos vietas. Aplankęs keletą kitų asteroidų, jis sutinka daug keistų suaugusiųjų: karalių, kuris įsivaizduoja valdantis žvaigždes, išdidų vyrą, kuris nori, kad aplinkiniai juo didžiuotųsi, girtuoklį, kuris geria kad užmirštų gėdą, verslininką, kuris nuolat skaičiuoja žvaigždes ir nori jų įsigyti dar daugiau, žibintininką, kuris privalo uždegti bei gesinti žibintus ir geografą, kuris tyrinėja žemėlapius, bet pats niekuomet niekur nekeliauja. Vėliau Princas aplanko ir Žemę, kur, be sudužusio lėktuvo piloto sutinka ir kitų personažų, su kuriais bendraudamas sužino daug svarbių dalykų.
Taigi nors kūrinys pateikiamas kaip pasaka, „Mažasis princas“ skirtas suaugusiesiems. Knygoje filosofiškai pasakojama apie žmogaus likimą, gyvenimo prasmę, kritikuojama visuomenė, paviršutiniškas suaugusiųjų gyvenimas.

"Širdys be sienų"

Diskriminacija. Per Antrąjį pasaulinį karą nuo vokiečių kareivių prancūzėms gimę vaikai susijungė į „Širdžių be sienų“ asociaciją. Kadaise niekinamai vadinti „bošų vaikais“, šiandien jie ieško savo tėvų Vokietijoje ir tikisi, kad Prancūzija galų gale pripažins savo kaltę, kai po sąjungininkų pergalės, 1945-aisiais, pasmerkė šiuos vaikus ir jų motinas patyčioms. Organizaciją „Širdis be sienų“ prieš ketverius metus Prancūzijoje įsteigė vienas iš vadinamųjų „Antrojo pasaulinio karo vaikų“ Žanas Žakas Delormas.„Šią asociaciją įsteigėme, nes Prancūzijos visuomenė pažeidinėjo mūsų teises. Kokia to priežastis? Tai, kad mes buvome pusiau prancūzai, pusiau vokiečiai, pradėti Antrojo pasaulinio karo metu. Prancūzijos švietimo sistema nepadarė nieko, kad sustabdytų psichologinį smurtą prieš mus pirmaisiais metais mokykloje. Mus vadindavo „bošų vaikais".
Birželį išeis mūsų knyga „Nuskustoji iš Šartro“. Juk mūsų motinoms reikėjo pereiti „apvalymą“ – tūkstančiams jų nukirpo plaukus, kai kurias uždarė į kalėjimą, kaip ir mano mamą. Kai kurioms įvykdė mirties bausmę. Istorikai išsiaiškino, kad galvos buvo nuskustos dvidešimčiai tūkstančių prancūzių. Tas, kurioms buvo įvykdyta mirties bausmė, iki šiandien sunku suskaičiuoti. Tyrėjai mano, kad jų galėjo būti keliolika tūstančių.“
Taigi, turime pasmerkti tokį prancūzų tautos elgesį, kuris kaip yra visiškai nehumaniškas ir netoleruotinas.

Don Juanas

Ispanų legendoje apie Don Žuaną pasakojama apie nepaprastai gražų, protingą, iškalbingą bei linksmą jaunuolį. Jam sukakus 20čiai metų jis pradėjo ieškoti tobulos nuotakos, tačiau tokios nerado. Don Žuanas savo nuotakose vis rasdavo kažkokių tai trūkumų, todėl jas palikdavo bei įskaudindavo. Įskaudintų nuotakų tėvai, broliai ar giminaičiai bandydavo keršyti Don Žuanui, tačiau būdamas puikus fektuotojas Don Žuanas įveikdavo ir užmušdavo jam pirštinę metusius drąsuolius. Taip Donžuanas tapo šaltas kaip ledas, bejausmis žmogus. Jis palikinėdavo merginas dėl malonumo. Tačiau vieną kartą bėgdamas nuo plėšikų pateko į šventyklą. Later, in a graveyard, Don Juan encounters a statue of the dead father of a girl he has seduced, and, impiously, invites the father to dine with him; the statue gladly accepts. The father's ghost arrives for dinner at Don Juan's house and in turn invites Don Juan to dine with him in the graveyard. Don Juan accepts, and goes to the father's grave where the statue asks to shake Don Juan's hand. When he extends his arm, the statue grabs hold and drags him away, to Hell.[1]

A.Matelis "Pries Parskrendant i zeme"

Režisierius iškelia tokį klausimą – ar žmonės moka vertinti gyvenimą, tik tada, kai gali jo netekti? Žmonių tapimas humaniškesniais. Ar gyvybė yra visiškai nebrangi? Ir pagaliau ar mes mokame gyventi? Manau, tai retoriniai klausimai, į kuriuos atsakyti galime tik patys sau.

A. Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į žemę“ - tikriausiai pats įspūdingiausias lietuvių sukurtas kino šedevras. Neveltui tai vienintelis mūsų šalies režisieriaus sukurtas filmas, pretenduojantis į šių metų oskarą. Pritariu, kad toks kūrinys turi būti nominuotas už kino kalba tobulai išreikštus žmonių jausmus.
Filmas yra apie jaunų žmonių, vaikų, kovą su viena pavojingiausių ligų – kraujo vėžiu. Pagrindiniu herojumi neatsitiktinai pasirinktas mažas, maždaug devynerių – dešimties metų berniukas. Vaizduojant vaiką, jo naivų požiūrį į pasaulį labiausiai apeliuojama į žmonių jausmus. Režisierius vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, nesistengia specialai išskirti nuo sveikųjų, tačiau nepastebėti skirtumo neįmanoma. Gyvenimas ligoninėje žmones paverčia kitokiais – humaniškesniais, labiau vertinančiais, gyvenimą. Vaikai yra stiprūs, nors ir suvokdami, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, jie nepuola neviltin, atvirkščiai – jie myli gyvenimą: juokiasi, žaidžia, krykštauja, juokauja, šypsosi. Jų nuotaikos taip pat perteikiamos nuotraukomis. Tada tarytum sustabdomas laikas ir prieš akis iškyla besišypsančios didelės akys. Akys - sielos veidrodis, ir svarbiausia, kas jos šypsosi. Nesvarbu, kad kankina liga, kad nebetenkama plaukų...

Vytauto Landsbergio fondas

Projektuose dalyvaujantys menininkai yra finansuojami valstybės ar fondų, todėl laisvai gali manipuliuoti pinigais. Vytauto Landsberbio fondas vienas iš daugelio, kurio darbų laukas – menas ir menininkų rėmimas. Šio fondo valdyba 1/4 lėšų kasmet skiria jauniesiems menininkams, įvairioms muzikos įstaigoms ir renginiams paremti.
Menininkų atžvilgiu pati dosniausia šalis – Vokietija. Čia kiekvienais metais įteikiama daugiau nei 3000 kultūros ir 9000 individualių premijų, kurių bendra suma pranoksta 50 milijonų eurų.

J.Biliūnas "Laimės žiburys"

Alegorinį apsakymą ''Laimës žiburys'' J. Biliûnas parašė, veikiamas 1905 - 1907 m. revoliucijos nuotaikų. Apsakyme ryškiai atsispindi rašytojo tikëjimas, kad tik revoliucinė kova atneš liaudžiai pergalę.
''Laimës žiburyje'' rašytojas pasakoja apie stebuklingą žiburį, pasirodžiusį ant aukšto, stataus kalno. Vienas senelis išaiškina susirinkusiai miniai, kad tas, kuris užkops ant kalno ir ranka palies žiburį, padarys visus žmones laimingus. Tačiau pasiekti kalno viršūnę bûsia ne taip jau lengva: baidysianèios šmėklos, o kas išsigąs ir pažiûrės atgal, pavirs akmeniu. Pagaliau tas, kuris pasieks žiburį ir jį palytës, taip pat pavirs akmeniu, savo mirtimi atnešdamas laimę kitiems.
Apsakyme rašytojas pabrėžia, kad kova reikalauja daugybės aukų, bet tos aukos prasmingos: žuvusiųjų draugų drąsa kitų kovotojų širdyse žadina stebuklingą galią , kuri jiems padeda lipti į kalną. Ir štai po daug metų , kritus gausybei aukų , drasuolių miniai šturmuojant kalno viršûnę , saujeliai drąsuoliø pagaliau pavyksta jį pasiekti ir palytėti žiburį. Ir tada išsipildo senelio pranašystė - visi žmonės tampa laimingais.

J.Biliūnas "Brisiaus Galas"

„Brisiaus galas“ – tai labai jausmingas ir susimąstyti verčiantis apsakymas. Jame gvildenamos temos apie senatvę, nereikalingumą. Koks nepavydėtinas jausmas yra nereikalingumas, kuris šiame kūrinyje atskleidžiamas per, rodos, amžinai geriausiu žmogaus draugu laikomą šunelį. Biliūnui būdingu kontrasto principu atskleidžiamas šunelio gyvenimas, pojūčiai, kai jis dar jauniklis buvo, bei pažeminimas, šaltumas ir abejingumas, kai senatvė pasibeldė į jo gyvenimo duris.

Tai pasakojimas apie šunį, kadaise buvusį geriausią šeimininko draugą, tačiau dabar pasenusį ir nebegalinti ėsti senelį. Kuris nuvedamas į mišką ir nušaunamas be jokių emocijų.

J.Biliunas "Vagis"

Kūrinio pabaigoje atsiranda Jono Biliūno tekstams taip būdingas sąžinės nerimo motyvas. Novelės veikėjas blaškosi viduje ir neranda ramybės. Desperatiškas sąžinės nerimas apeliuoja į skaitytojo jausmus ir tarsi nuteikia prieš bet kokį smurtą. Ironiška, nes novelės veikėjas pasielgė teisingai(gynė savo nuosavybę) ir pripažįsta niekada daugiau nenusidėjęs, tačiau visą likusį gyvenimą yra kankinamas sąžinės "sutepimo". Tai parodo paprasto -mogaus gyvenimišką kančią ir likimo neteisingumą.

Tai Novelė apie Jokūbą, stiprų kaimo žmogų, visų mėgiamą laimingą, kuris vieną vakarą negalėdamas užmigti nueiną patikrinti tvarto durų ir randa vagį. Apsvarstydamas situaciją(vagis turi revolverį, peilį) Jokūbas nusprendžia patykoti vagį bei trenkti per galva iš pasalų, tačiau užmuša vagį ir visą savo gyvenimą neranda ramybės.