Kūrinio pabaigoje atsiranda Jono Biliūno tekstams taip būdingas sąžinės nerimo motyvas. Novelės veikėjas blaškosi viduje ir neranda ramybės. Desperatiškas sąžinės nerimas apeliuoja į skaitytojo jausmus ir tarsi nuteikia prieš bet kokį smurtą. Ironiška, nes novelės veikėjas pasielgė teisingai(gynė savo nuosavybę) ir pripažįsta niekada daugiau nenusidėjęs, tačiau visą likusį gyvenimą yra kankinamas sąžinės "sutepimo". Tai parodo paprasto -mogaus gyvenimišką kančią ir likimo neteisingumą.
Tai Novelė apie Jokūbą, stiprų kaimo žmogų, visų mėgiamą laimingą, kuris vieną vakarą negalėdamas užmigti nueiną patikrinti tvarto durų ir randa vagį. Apsvarstydamas situaciją(vagis turi revolverį, peilį) Jokūbas nusprendžia patykoti vagį bei trenkti per galva iš pasalų, tačiau užmuša vagį ir visą savo gyvenimą neranda ramybės.
Monday, April 12, 2010
Thursday, December 10, 2009
Apartheidas
Pietų Afrikos respublikoje 1948-1990 vykdyta rasinė segregacijos politika.
Jos esmė buvo ta, kad kiekviena rasė ( mulatai, baltieji, juodieji ir azijiečiai ) turėjo tik jai skirtas vietas: mokyklas, restoranus, paplūdimius, viešbučius; ištisi miestai būdavo paskirti tik tai ar kitai rasei, o didmiesčiuose – rajonai.
Ši santvarka buvo laikoma rasistine: negalėdami gyventi kitų rasių miestuose ir teritorijose, kuriose ekonomikos lygis buvo aukštesnis, juodaodžiai negalėjo gauti gero išsimokslinimo (dėl žemesnio ekonominio lygio juodaodžių teritorijose mokymo įstaigos buvo prastesnės) bei gerų darbų. Juodaodžiai galėjo dirbti baltųjų teritorijose, tačiau neturėdami gero išsimokslinimo gaudavo menkai apmokamus prastus darbus. Dėl didelio jų kiekio ir ženkliai žemesnio pragyvenimo lygio juodaodžių teritorijose bei to nulemto prasto išsimokslinimo, jų darbo kaina būdavo mažesnė nei kitų rasių atstovų (t. y. jie paprastai dirbo fizinius darbus, kuriuos kur kas rečiau dirbo turtingesnių rasių atstovai, pvz., baltieji).
Jos esmė buvo ta, kad kiekviena rasė ( mulatai, baltieji, juodieji ir azijiečiai ) turėjo tik jai skirtas vietas: mokyklas, restoranus, paplūdimius, viešbučius; ištisi miestai būdavo paskirti tik tai ar kitai rasei, o didmiesčiuose – rajonai.
Ši santvarka buvo laikoma rasistine: negalėdami gyventi kitų rasių miestuose ir teritorijose, kuriose ekonomikos lygis buvo aukštesnis, juodaodžiai negalėjo gauti gero išsimokslinimo (dėl žemesnio ekonominio lygio juodaodžių teritorijose mokymo įstaigos buvo prastesnės) bei gerų darbų. Juodaodžiai galėjo dirbti baltųjų teritorijose, tačiau neturėdami gero išsimokslinimo gaudavo menkai apmokamus prastus darbus. Dėl didelio jų kiekio ir ženkliai žemesnio pragyvenimo lygio juodaodžių teritorijose bei to nulemto prasto išsimokslinimo, jų darbo kaina būdavo mažesnė nei kitų rasių atstovų (t. y. jie paprastai dirbo fizinius darbus, kuriuos kur kas rečiau dirbo turtingesnių rasių atstovai, pvz., baltieji).
Wednesday, December 9, 2009
Sizifas
Atvykus mirties dievui Tanatui, Sizifas klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės nustojo mirti. Dzeusas atsiuntė karo dievą Arėją, kuris Tanatą išlaisvino.
Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų pažemio dievams. Atėjęs pas Hadą šis paprašė jį leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas negrįžo.
Galop Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai viršūnė jau netoli - akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl turi pradėti viską iš naujo.
Dabar Sizifo vardas yra tapęs bendriniu, beviltiškiems veiksmams apibūdinti naudojamu žodžiu.
Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų pažemio dievams. Atėjęs pas Hadą šis paprašė jį leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas negrįžo.
Galop Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai viršūnė jau netoli - akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl turi pradėti viską iš naujo.
Dabar Sizifo vardas yra tapęs bendriniu, beviltiškiems veiksmams apibūdinti naudojamu žodžiu.
Monday, December 7, 2009
Tvanas
VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. " Todėl Viešpats nutarė sunaikinti žmogiškąją giminę. Tačiau tarp visų žmonių atsirado vienas, kuris rado malonę Dievo akyse. "Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu.
Taigi, Dievas, norėdamas išgelbėti Nojų ir jo šeimą, duoda jam tikslius nurodymus kaip pastatyti išsigelbėjimo laivą. Nurodymai buvo laivo struktūrai, medžiagoms, matmenims, izoliacijai. Taigi, su Nojumi į laivą įžengė dar septyni žmones: jo žmona bei trys jo sūnus su žmonomis. Viešpats nepamiršo ir gyvulių: "O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi. Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi. Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems".
"prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros. Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. ".
"Žemę aptvindę vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų. " Tuomet Dievas uždarė dangaus skliautus, požeminius vandenis ir vanduo pradėjo po truputį leistis. Po dar 150 dienų pasirodė pirmosios kalnų viršūnės. Nojus darė patikrinimą, siųsdamas paukščius iš laivo. Jeigu jie sugrįždavo, tai reiškė kad nerasdavo vietos apsigyventi. Kai jau nebegrįžo, Nojus išlipo iš laivo ir paleido visus gyvūnus.
Jis pastatė Viešpačiui aukurą kaip kaip padėką, o Dievas pirmą kartą išskleidė vaivorykštę kaip ženklą to, kad daugiau niekada nebenaikins žemės vandeniu.
Taigi, Dievas, norėdamas išgelbėti Nojų ir jo šeimą, duoda jam tikslius nurodymus kaip pastatyti išsigelbėjimo laivą. Nurodymai buvo laivo struktūrai, medžiagoms, matmenims, izoliacijai. Taigi, su Nojumi į laivą įžengė dar septyni žmones: jo žmona bei trys jo sūnus su žmonomis. Viešpats nepamiršo ir gyvulių: "O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi. Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi. Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems".
"prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros. Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. ".
"Žemę aptvindę vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų. " Tuomet Dievas uždarė dangaus skliautus, požeminius vandenis ir vanduo pradėjo po truputį leistis. Po dar 150 dienų pasirodė pirmosios kalnų viršūnės. Nojus darė patikrinimą, siųsdamas paukščius iš laivo. Jeigu jie sugrįždavo, tai reiškė kad nerasdavo vietos apsigyventi. Kai jau nebegrįžo, Nojus išlipo iš laivo ir paleido visus gyvūnus.
Jis pastatė Viešpačiui aukurą kaip kaip padėką, o Dievas pirmą kartą išskleidė vaivorykštę kaip ženklą to, kad daugiau niekada nebenaikins žemės vandeniu.
Kainas ir Abelis
Šie du jaunuoliai - Adomo ir Ievos sūnus. Abelis piemuo, Kainas žemdirbys. Vieną kartą abu broliai išėjo Dievui aukoti atnašų. . Ant malkų Kainas padėjo savo užaugintus javus ir vaisius, o Abelis geriausius savo bandos gyvulius. Abelis buvo geras, todėl Dievas jo auką mielai priėmė. Kaino auką Dievas atmetė, nes jis buvo nedoras. Kainas labai supykęs nužudė Abelį sutebdamas žemę pirmojo nužudyto žmogaus krauju. Į kokią baisią nuodėmę gali pastūmėti pavydas. Už tai Dievas nubaudė Kainą ir jis iki gyvenimo galo klajojo žemėje nerasdamas sau ramybės.
Pranašas Danielius
Danielius turėjęs ypatingą dvasią. Savo supratimu ir įžvalga aiškino sapnus, spėjo mįsles ir atitengdavo paslaptis.
Persijos karalius Darijus Medas Danielių paskyrė vienu iš trijų karalystės ministrų ir ketino jam pavesti valdyti visą Persiją. Būtent dėl to kiti karalystės valdininkai nusprendė Danielių nužudyti, priversdami Darijų Medą išleisti įstatymą, draudžiantį 30 dienų kreiptis į bet ką su prašymu, išskyrus patį karalių. Danielius neišsižadėjo Dievo ir toliau jam meldėsi, tad buvo sugautas besimeldžiantis Dievui ir įmestas į duobę sudraskyti liūtams. Tačiau Dievas išgelbėjo Danielių, atsiųsdamas angelą, kuris užčiaupė liūtams nasrus. Viešpats visados siunčia savo galingą pagalbą kiekvienam, kas kaip Danielius, myli jį visa širdimi ir iki galo lieka jam ištikimas.
Persijos karalius Darijus Medas Danielių paskyrė vienu iš trijų karalystės ministrų ir ketino jam pavesti valdyti visą Persiją. Būtent dėl to kiti karalystės valdininkai nusprendė Danielių nužudyti, priversdami Darijų Medą išleisti įstatymą, draudžiantį 30 dienų kreiptis į bet ką su prašymu, išskyrus patį karalių. Danielius neišsižadėjo Dievo ir toliau jam meldėsi, tad buvo sugautas besimeldžiantis Dievui ir įmestas į duobę sudraskyti liūtams. Tačiau Dievas išgelbėjo Danielių, atsiųsdamas angelą, kuris užčiaupė liūtams nasrus. Viešpats visados siunčia savo galingą pagalbą kiekvienam, kas kaip Danielius, myli jį visa širdimi ir iki galo lieka jam ištikimas.
Sodoma ir Gomora
Sodoma ir Gomora yra du Biblijoje minimi miestai. Šiuose miestuose esą gyveno labai pasipūtę ir ištvirkę žmonės, todėl Dievas nepakęsdamas jų ištvirkavimų ir pasipūtimo, nušlavė šiuos du miestus nuo žemės paviršiaus, norėdamas parodyti, jog ištvirkavimas ir pasipūtimas veda į pražūtį. Dabar Sodoma ir Gomora yra pasipūtimo ir ištvirkavimo simbolis. Sodomitais dar iki šiol tebevadinami homoseksualai, juos siejant su Sodomos miesto ištvirkavimais.
Subscribe to:
Posts (Atom)