A.Sent-Egziuperi "Mažasis Princas"

Mažąjį princą jis rašo nusivylęs suaugusiaisiais: jie sukėlė Antrąjį pasaulinį karą - išdavė žmogiškumą, nes užmiršo, kas yra tikrosios vertybės. Sent-Egziuperi tikslas -jas priminti. Realiame pasaulyje jis neranda, kas galėtų tai padaryti, todėl, panašiai kaip romantikai, keliasi į pasaką. Įkūnyti humanizmo idėjas jis patiki personažui, kuris kaip ir liaudies pasakose vadinamas princu.

Pilotas patiria avariją dykumoje, kur jis sutinka berniuką – princą iš kitos planetos. Mažasis princas papasakoja savo nuotykius Žemėje, kalba apie nuostabią rožę, kurią paliko savo planetoje, apie savo gyvenimą asteroide, turinčiame tris vulkanus ir rožę. Jis leidžia dienas prižiūrėdamas savo asteroidą, raudamas baobabus, kurie vis mėgina giliai įaugti šaknimis ir viską užgožti. Vieną dieną Princas iškeliauja, norėdamas ištirti ir pažinti kitas Visatos vietas. Aplankęs keletą kitų asteroidų, jis sutinka daug keistų suaugusiųjų: karalių, kuris įsivaizduoja valdantis žvaigždes, išdidų vyrą, kuris nori, kad aplinkiniai juo didžiuotųsi, girtuoklį, kuris geria kad užmirštų gėdą, verslininką, kuris nuolat skaičiuoja žvaigždes ir nori jų įsigyti dar daugiau, žibintininką, kuris privalo uždegti bei gesinti žibintus ir geografą, kuris tyrinėja žemėlapius, bet pats niekuomet niekur nekeliauja. Vėliau Princas aplanko ir Žemę, kur, be sudužusio lėktuvo piloto sutinka ir kitų personažų, su kuriais bendraudamas sužino daug svarbių dalykų.
Taigi nors kūrinys pateikiamas kaip pasaka, „Mažasis princas“ skirtas suaugusiesiems. Knygoje filosofiškai pasakojama apie žmogaus likimą, gyvenimo prasmę, kritikuojama visuomenė, paviršutiniškas suaugusiųjų gyvenimas.

A.Matelis "Pries Parskrendant i zeme"

Režisierius iškelia tokį klausimą – ar žmonės moka vertinti gyvenimą, tik tada, kai gali jo netekti? Žmonių tapimas humaniškesniais. Ar gyvybė yra visiškai nebrangi? Ir pagaliau ar mes mokame gyventi? Manau, tai retoriniai klausimai, į kuriuos atsakyti galime tik patys sau.

A. Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į žemę“ - tikriausiai pats įspūdingiausias lietuvių sukurtas kino šedevras. Neveltui tai vienintelis mūsų šalies režisieriaus sukurtas filmas, pretenduojantis į šių metų oskarą. Pritariu, kad toks kūrinys turi būti nominuotas už kino kalba tobulai išreikštus žmonių jausmus.
Filmas yra apie jaunų žmonių, vaikų, kovą su viena pavojingiausių ligų – kraujo vėžiu. Pagrindiniu herojumi neatsitiktinai pasirinktas mažas, maždaug devynerių – dešimties metų berniukas. Vaizduojant vaiką, jo naivų požiūrį į pasaulį labiausiai apeliuojama į žmonių jausmus. Režisierius vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, nesistengia specialai išskirti nuo sveikųjų, tačiau nepastebėti skirtumo neįmanoma. Gyvenimas ligoninėje žmones paverčia kitokiais – humaniškesniais, labiau vertinančiais, gyvenimą. Vaikai yra stiprūs, nors ir suvokdami, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, jie nepuola neviltin, atvirkščiai – jie myli gyvenimą: juokiasi, žaidžia, krykštauja, juokauja, šypsosi. Jų nuotaikos taip pat perteikiamos nuotraukomis. Tada tarytum sustabdomas laikas ir prieš akis iškyla besišypsančios didelės akys. Akys - sielos veidrodis, ir svarbiausia, kas jos šypsosi. Nesvarbu, kad kankina liga, kad nebetenkama plaukų...

Pranašas Danielius

Danielius turėjęs ypatingą dvasią. Savo supratimu ir įžvalga aiškino sapnus, spėjo mįsles ir atitengdavo paslaptis.
Persijos karalius Darijus Medas Danielių paskyrė vienu iš trijų karalystės ministrų ir ketino jam pavesti valdyti visą Persiją. Būtent dėl to kiti karalystės valdininkai nusprendė Danielių nužudyti, priversdami Darijų Medą išleisti įstatymą, draudžiantį 30 dienų kreiptis į bet ką su prašymu, išskyrus patį karalių. Danielius neišsižadėjo Dievo ir toliau jam meldėsi, tad buvo sugautas besimeldžiantis Dievui ir įmestas į duobę sudraskyti liūtams. Tačiau Dievas išgelbėjo Danielių, atsiųsdamas angelą, kuris užčiaupė liūtams nasrus. Viešpats visados siunčia savo galingą pagalbą kiekvienam, kas kaip Danielius, myli jį visa širdimi ir iki galo lieka jam ištikimas.