A.Sent-Egziuperi "Mažasis Princas"

Mažąjį princą jis rašo nusivylęs suaugusiaisiais: jie sukėlė Antrąjį pasaulinį karą - išdavė žmogiškumą, nes užmiršo, kas yra tikrosios vertybės. Sent-Egziuperi tikslas -jas priminti. Realiame pasaulyje jis neranda, kas galėtų tai padaryti, todėl, panašiai kaip romantikai, keliasi į pasaką. Įkūnyti humanizmo idėjas jis patiki personažui, kuris kaip ir liaudies pasakose vadinamas princu.

Pilotas patiria avariją dykumoje, kur jis sutinka berniuką – princą iš kitos planetos. Mažasis princas papasakoja savo nuotykius Žemėje, kalba apie nuostabią rožę, kurią paliko savo planetoje, apie savo gyvenimą asteroide, turinčiame tris vulkanus ir rožę. Jis leidžia dienas prižiūrėdamas savo asteroidą, raudamas baobabus, kurie vis mėgina giliai įaugti šaknimis ir viską užgožti. Vieną dieną Princas iškeliauja, norėdamas ištirti ir pažinti kitas Visatos vietas. Aplankęs keletą kitų asteroidų, jis sutinka daug keistų suaugusiųjų: karalių, kuris įsivaizduoja valdantis žvaigždes, išdidų vyrą, kuris nori, kad aplinkiniai juo didžiuotųsi, girtuoklį, kuris geria kad užmirštų gėdą, verslininką, kuris nuolat skaičiuoja žvaigždes ir nori jų įsigyti dar daugiau, žibintininką, kuris privalo uždegti bei gesinti žibintus ir geografą, kuris tyrinėja žemėlapius, bet pats niekuomet niekur nekeliauja. Vėliau Princas aplanko ir Žemę, kur, be sudužusio lėktuvo piloto sutinka ir kitų personažų, su kuriais bendraudamas sužino daug svarbių dalykų.
Taigi nors kūrinys pateikiamas kaip pasaka, „Mažasis princas“ skirtas suaugusiesiems. Knygoje filosofiškai pasakojama apie žmogaus likimą, gyvenimo prasmę, kritikuojama visuomenė, paviršutiniškas suaugusiųjų gyvenimas.

"Širdys be sienų"

Diskriminacija. Per Antrąjį pasaulinį karą nuo vokiečių kareivių prancūzėms gimę vaikai susijungė į „Širdžių be sienų“ asociaciją. Kadaise niekinamai vadinti „bošų vaikais“, šiandien jie ieško savo tėvų Vokietijoje ir tikisi, kad Prancūzija galų gale pripažins savo kaltę, kai po sąjungininkų pergalės, 1945-aisiais, pasmerkė šiuos vaikus ir jų motinas patyčioms. Organizaciją „Širdis be sienų“ prieš ketverius metus Prancūzijoje įsteigė vienas iš vadinamųjų „Antrojo pasaulinio karo vaikų“ Žanas Žakas Delormas.„Šią asociaciją įsteigėme, nes Prancūzijos visuomenė pažeidinėjo mūsų teises. Kokia to priežastis? Tai, kad mes buvome pusiau prancūzai, pusiau vokiečiai, pradėti Antrojo pasaulinio karo metu. Prancūzijos švietimo sistema nepadarė nieko, kad sustabdytų psichologinį smurtą prieš mus pirmaisiais metais mokykloje. Mus vadindavo „bošų vaikais".
Birželį išeis mūsų knyga „Nuskustoji iš Šartro“. Juk mūsų motinoms reikėjo pereiti „apvalymą“ – tūkstančiams jų nukirpo plaukus, kai kurias uždarė į kalėjimą, kaip ir mano mamą. Kai kurioms įvykdė mirties bausmę. Istorikai išsiaiškino, kad galvos buvo nuskustos dvidešimčiai tūkstančių prancūzių. Tas, kurioms buvo įvykdyta mirties bausmė, iki šiandien sunku suskaičiuoti. Tyrėjai mano, kad jų galėjo būti keliolika tūstančių.“
Taigi, turime pasmerkti tokį prancūzų tautos elgesį, kuris kaip yra visiškai nehumaniškas ir netoleruotinas.

Don Juanas

Ispanų legendoje apie Don Žuaną pasakojama apie nepaprastai gražų, protingą, iškalbingą bei linksmą jaunuolį. Jam sukakus 20čiai metų jis pradėjo ieškoti tobulos nuotakos, tačiau tokios nerado. Don Žuanas savo nuotakose vis rasdavo kažkokių tai trūkumų, todėl jas palikdavo bei įskaudindavo. Įskaudintų nuotakų tėvai, broliai ar giminaičiai bandydavo keršyti Don Žuanui, tačiau būdamas puikus fektuotojas Don Žuanas įveikdavo ir užmušdavo jam pirštinę metusius drąsuolius. Taip Donžuanas tapo šaltas kaip ledas, bejausmis žmogus. Jis palikinėdavo merginas dėl malonumo. Tačiau vieną kartą bėgdamas nuo plėšikų pateko į šventyklą. Later, in a graveyard, Don Juan encounters a statue of the dead father of a girl he has seduced, and, impiously, invites the father to dine with him; the statue gladly accepts. The father's ghost arrives for dinner at Don Juan's house and in turn invites Don Juan to dine with him in the graveyard. Don Juan accepts, and goes to the father's grave where the statue asks to shake Don Juan's hand. When he extends his arm, the statue grabs hold and drags him away, to Hell.[1]

A.Matelis "Pries Parskrendant i zeme"

Režisierius iškelia tokį klausimą – ar žmonės moka vertinti gyvenimą, tik tada, kai gali jo netekti? Žmonių tapimas humaniškesniais. Ar gyvybė yra visiškai nebrangi? Ir pagaliau ar mes mokame gyventi? Manau, tai retoriniai klausimai, į kuriuos atsakyti galime tik patys sau.

A. Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į žemę“ - tikriausiai pats įspūdingiausias lietuvių sukurtas kino šedevras. Neveltui tai vienintelis mūsų šalies režisieriaus sukurtas filmas, pretenduojantis į šių metų oskarą. Pritariu, kad toks kūrinys turi būti nominuotas už kino kalba tobulai išreikštus žmonių jausmus.
Filmas yra apie jaunų žmonių, vaikų, kovą su viena pavojingiausių ligų – kraujo vėžiu. Pagrindiniu herojumi neatsitiktinai pasirinktas mažas, maždaug devynerių – dešimties metų berniukas. Vaizduojant vaiką, jo naivų požiūrį į pasaulį labiausiai apeliuojama į žmonių jausmus. Režisierius vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, nesistengia specialai išskirti nuo sveikųjų, tačiau nepastebėti skirtumo neįmanoma. Gyvenimas ligoninėje žmones paverčia kitokiais – humaniškesniais, labiau vertinančiais, gyvenimą. Vaikai yra stiprūs, nors ir suvokdami, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, jie nepuola neviltin, atvirkščiai – jie myli gyvenimą: juokiasi, žaidžia, krykštauja, juokauja, šypsosi. Jų nuotaikos taip pat perteikiamos nuotraukomis. Tada tarytum sustabdomas laikas ir prieš akis iškyla besišypsančios didelės akys. Akys - sielos veidrodis, ir svarbiausia, kas jos šypsosi. Nesvarbu, kad kankina liga, kad nebetenkama plaukų...

Vytauto Landsbergio fondas

Projektuose dalyvaujantys menininkai yra finansuojami valstybės ar fondų, todėl laisvai gali manipuliuoti pinigais. Vytauto Landsberbio fondas vienas iš daugelio, kurio darbų laukas – menas ir menininkų rėmimas. Šio fondo valdyba 1/4 lėšų kasmet skiria jauniesiems menininkams, įvairioms muzikos įstaigoms ir renginiams paremti.
Menininkų atžvilgiu pati dosniausia šalis – Vokietija. Čia kiekvienais metais įteikiama daugiau nei 3000 kultūros ir 9000 individualių premijų, kurių bendra suma pranoksta 50 milijonų eurų.

J.Biliūnas "Laimės žiburys"

Alegorinį apsakymą ''Laimës žiburys'' J. Biliûnas parašė, veikiamas 1905 - 1907 m. revoliucijos nuotaikų. Apsakyme ryškiai atsispindi rašytojo tikëjimas, kad tik revoliucinė kova atneš liaudžiai pergalę.
''Laimës žiburyje'' rašytojas pasakoja apie stebuklingą žiburį, pasirodžiusį ant aukšto, stataus kalno. Vienas senelis išaiškina susirinkusiai miniai, kad tas, kuris užkops ant kalno ir ranka palies žiburį, padarys visus žmones laimingus. Tačiau pasiekti kalno viršūnę bûsia ne taip jau lengva: baidysianèios šmėklos, o kas išsigąs ir pažiûrės atgal, pavirs akmeniu. Pagaliau tas, kuris pasieks žiburį ir jį palytës, taip pat pavirs akmeniu, savo mirtimi atnešdamas laimę kitiems.
Apsakyme rašytojas pabrėžia, kad kova reikalauja daugybės aukų, bet tos aukos prasmingos: žuvusiųjų draugų drąsa kitų kovotojų širdyse žadina stebuklingą galią , kuri jiems padeda lipti į kalną. Ir štai po daug metų , kritus gausybei aukų , drasuolių miniai šturmuojant kalno viršûnę , saujeliai drąsuoliø pagaliau pavyksta jį pasiekti ir palytėti žiburį. Ir tada išsipildo senelio pranašystė - visi žmonės tampa laimingais.

J.Biliūnas "Brisiaus Galas"

„Brisiaus galas“ – tai labai jausmingas ir susimąstyti verčiantis apsakymas. Jame gvildenamos temos apie senatvę, nereikalingumą. Koks nepavydėtinas jausmas yra nereikalingumas, kuris šiame kūrinyje atskleidžiamas per, rodos, amžinai geriausiu žmogaus draugu laikomą šunelį. Biliūnui būdingu kontrasto principu atskleidžiamas šunelio gyvenimas, pojūčiai, kai jis dar jauniklis buvo, bei pažeminimas, šaltumas ir abejingumas, kai senatvė pasibeldė į jo gyvenimo duris.

Tai pasakojimas apie šunį, kadaise buvusį geriausią šeimininko draugą, tačiau dabar pasenusį ir nebegalinti ėsti senelį. Kuris nuvedamas į mišką ir nušaunamas be jokių emocijų.

J.Biliunas "Vagis"

Kūrinio pabaigoje atsiranda Jono Biliūno tekstams taip būdingas sąžinės nerimo motyvas. Novelės veikėjas blaškosi viduje ir neranda ramybės. Desperatiškas sąžinės nerimas apeliuoja į skaitytojo jausmus ir tarsi nuteikia prieš bet kokį smurtą. Ironiška, nes novelės veikėjas pasielgė teisingai(gynė savo nuosavybę) ir pripažįsta niekada daugiau nenusidėjęs, tačiau visą likusį gyvenimą yra kankinamas sąžinės "sutepimo". Tai parodo paprasto -mogaus gyvenimišką kančią ir likimo neteisingumą.

Tai Novelė apie Jokūbą, stiprų kaimo žmogų, visų mėgiamą laimingą, kuris vieną vakarą negalėdamas užmigti nueiną patikrinti tvarto durų ir randa vagį. Apsvarstydamas situaciją(vagis turi revolverį, peilį) Jokūbas nusprendžia patykoti vagį bei trenkti per galva iš pasalų, tačiau užmuša vagį ir visą savo gyvenimą neranda ramybės.

Apartheidas

Pietų Afrikos respublikoje 1948-1990 vykdyta rasinė segregacijos politika.
Jos esmė buvo ta, kad kiekviena rasė ( mulatai, baltieji, juodieji ir azijiečiai ) turėjo tik jai skirtas vietas: mokyklas, restoranus, paplūdimius, viešbučius; ištisi miestai būdavo paskirti tik tai ar kitai rasei, o didmiesčiuose – rajonai.
Ši santvarka buvo laikoma rasistine: negalėdami gyventi kitų rasių miestuose ir teritorijose, kuriose ekonomikos lygis buvo aukštesnis, juodaodžiai negalėjo gauti gero išsimokslinimo (dėl žemesnio ekonominio lygio juodaodžių teritorijose mokymo įstaigos buvo prastesnės) bei gerų darbų. Juodaodžiai galėjo dirbti baltųjų teritorijose, tačiau neturėdami gero išsimokslinimo gaudavo menkai apmokamus prastus darbus. Dėl didelio jų kiekio ir ženkliai žemesnio pragyvenimo lygio juodaodžių teritorijose bei to nulemto prasto išsimokslinimo, jų darbo kaina būdavo mažesnė nei kitų rasių atstovų (t. y. jie paprastai dirbo fizinius darbus, kuriuos kur kas rečiau dirbo turtingesnių rasių atstovai, pvz., baltieji).

Sizifas

Atvykus mirties dievui Tanatui, Sizifas klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės nustojo mirti. Dzeusas atsiuntė karo dievą Arėją, kuris Tanatą išlaisvino.

Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų pažemio dievams. Atėjęs pas Hadą šis paprašė jį leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas negrįžo.

Galop Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai viršūnė jau netoli - akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl turi pradėti viską iš naujo.

Dabar Sizifo vardas yra tapęs bendriniu, beviltiškiems veiksmams apibūdinti naudojamu žodžiu.

Tvanas

VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. " Todėl Viešpats nutarė sunaikinti žmogiškąją giminę. Tačiau tarp visų žmonių atsirado vienas, kuris rado malonę Dievo akyse. "Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu.

Taigi, Dievas, norėdamas išgelbėti Nojų ir jo šeimą, duoda jam tikslius nurodymus kaip pastatyti išsigelbėjimo laivą. Nurodymai buvo laivo struktūrai, medžiagoms, matmenims, izoliacijai. Taigi, su Nojumi į laivą įžengė dar septyni žmones: jo žmona bei trys jo sūnus su žmonomis. Viešpats nepamiršo ir gyvulių: "O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi. Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi. Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems".
"prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros. Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. ".

"Žemę aptvindę vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų. " Tuomet Dievas uždarė dangaus skliautus, požeminius vandenis ir vanduo pradėjo po truputį leistis. Po dar 150 dienų pasirodė pirmosios kalnų viršūnės. Nojus darė patikrinimą, siųsdamas paukščius iš laivo. Jeigu jie sugrįždavo, tai reiškė kad nerasdavo vietos apsigyventi. Kai jau nebegrįžo, Nojus išlipo iš laivo ir paleido visus gyvūnus.

Jis pastatė Viešpačiui aukurą kaip kaip padėką, o Dievas pirmą kartą išskleidė vaivorykštę kaip ženklą to, kad daugiau niekada nebenaikins žemės vandeniu.

Kainas ir Abelis

Šie du jaunuoliai - Adomo ir Ievos sūnus. Abelis piemuo, Kainas žemdirbys. Vieną kartą abu broliai išėjo Dievui aukoti atnašų. . Ant malkų Kainas padėjo savo užaugintus javus ir vaisius, o Abelis geriausius savo bandos gyvulius. Abelis buvo geras, todėl Dievas jo auką mielai priėmė. Kaino auką Dievas atmetė, nes jis buvo nedoras. Kainas labai supykęs nužudė Abelį sutebdamas žemę pirmojo nužudyto žmogaus krauju. Į kokią baisią nuodėmę gali pastūmėti pavydas. Už tai Dievas nubaudė Kainą ir jis iki gyvenimo galo klajojo žemėje nerasdamas sau ramybės.

Pranašas Danielius

Danielius turėjęs ypatingą dvasią. Savo supratimu ir įžvalga aiškino sapnus, spėjo mįsles ir atitengdavo paslaptis.
Persijos karalius Darijus Medas Danielių paskyrė vienu iš trijų karalystės ministrų ir ketino jam pavesti valdyti visą Persiją. Būtent dėl to kiti karalystės valdininkai nusprendė Danielių nužudyti, priversdami Darijų Medą išleisti įstatymą, draudžiantį 30 dienų kreiptis į bet ką su prašymu, išskyrus patį karalių. Danielius neišsižadėjo Dievo ir toliau jam meldėsi, tad buvo sugautas besimeldžiantis Dievui ir įmestas į duobę sudraskyti liūtams. Tačiau Dievas išgelbėjo Danielių, atsiųsdamas angelą, kuris užčiaupė liūtams nasrus. Viešpats visados siunčia savo galingą pagalbą kiekvienam, kas kaip Danielius, myli jį visa širdimi ir iki galo lieka jam ištikimas.

Sodoma ir Gomora

Sodoma ir Gomora yra du Biblijoje minimi miestai. Šiuose miestuose esą gyveno labai pasipūtę ir ištvirkę žmonės, todėl Dievas nepakęsdamas jų ištvirkavimų ir pasipūtimo, nušlavė šiuos du miestus nuo žemės paviršiaus, norėdamas parodyti, jog ištvirkavimas ir pasipūtimas veda į pražūtį. Dabar Sodoma ir Gomora yra pasipūtimo ir ištvirkavimo simbolis. Sodomitais dar iki šiol tebevadinami homoseksualai, juos siejant su Sodomos miesto ištvirkavimais.

Good bye lenin

"Sudie,Leninai!"
Režisierius - Volfgangas Bekeris.
Žanras - drama.
Veikėjai : K.Kerner ; Alexas Kerneris

Filme "Sudie Leninai" pasakojama apie nuoširdų melą, siekiant išsaugoti artimo žmogaus sveikatą, nutapoma atmosfera buvusi po Vokietijų susijungimų.
Tai nuoširdi istorija apie komunistinių idealų moterį,kuri po savo vyro išvykimo i VFR, pasineria į partijos veiklą. Atėjo 1989 metų ruduo, Rytų Vokietijos ideologija sėkmingai byra kartu su Berlyno siena. Kristiana Kerner to nemato, kadangi ji yra ištikta komos. Po 1.5metų jin atisgauna. Viskas pasikeitė. Mylintis sūnus negali leisti, kad ką tik atsipeikėjusią motiną nuo visų permainų vėl ištiktų širdies smūgis. Jis tyli apie Berlyno sienos likimą ir daro viską, kad motina tikėtų, jog VDR vis dar egzistuoja. Filme "Sudie Leninai" pasakojama apie nuoširdų melą, siekiant išsaugoti artimo žmogaus sveikatą, nutapoma atmosfera buvusi po Vokietijų susijungimų.

"Meilė gali akimirksniu pakeisti pasaulį."

Vokietijoje pateko į pelningiausių filmų sąrašą (pajamos – 41 mln.dolerių), gavo prizą “Auksinis ekranas

Motina Teresė

Motina Teresė - Palaimintoji, albanų kilmės vienuolė, Nobelio taikos premijos laureatė. Globojo vargingiausius Indijos gyventojus, steigė ligonines, gydė sergančiuosius maru, slaugė žmones sergančius tuberkulioze.
"Dievas visuomet veikia pačiais paprasčiausiais būdais"(M.Teresė)

A.Vienuolis "Užkeiktieji Vienuoliai"

Žmonės auksą vertinę labiau už tėvynės laisvę yra paverčiami uolomis ir tik naktį vėl tampa prakeiktais vienuoliais, kurie slapsto kalnuose auksą.
Taigi turtas niekada negali būti labiau vertinamas už amžinąsias verttybes: patriotizmą, artimo meilę, pasiaukojimą.

Mitas apie karaliu Midą

Karalius, kurio didžiausias siekis buvo aukso kaupimas. Kuo daugiau aukso tuo laimingesnis buvo ir karalius. Būtent už perdidelį gobšumą jis ir buvęs nubaustas Dievo Dioniso. Dionisas pasiūlė Midui ispildysęs jo norą. Midas negalvojęs iš kart užsinorėjo, jog viskas prie ko jis prisiliestų virstų auksu. Noras, buvęs išpildytas virto prakeiksmu. Midas negalėjo prisiliesti prie savo vaikų, negalėjęs nei valgyti nei gerti, maistas tik prisilietęs prie Mido lūpų virsdavo aukso luitais, o vynas - tekančia aukso srove.

Didžiausios nelaimės, pasirodo, visuomet yra nežaboto savanaudiškumo vaisius.(Volteras)

Shindler's List

Šindlerio Sąrašas.
Režisierius - Styvenas Spylbergas.
Pagrindinis Veikėjas - Oskaras Šindleris (Verslininkas, fabriko savininkas suklestėjo Antrojo Pasaulinio Karo metu, išnaudodamas pigią žydų darbo jėgą. Savo akimis išvydęs Holokausto žiaurumus, jis paklūsta žmogiškumui ir nusigręžia nuo pinigų traukos, sudarydamas virs 1100 žydų sąrašą, kuriuos savo pinigų dėka išgelbsti nuo dujų kamerų).
Pagrindinės savybės : Dominavimas, Mokėjimas manipuliuoti/įtikinti kitus žmones.

Veikėjai: Amonas Gotas (Pavyzdingas puikybės įsikūnijimas. Prisiminkime Epizodą, kuriame Oskaras Šindleris aiškina komendantui apie galios samprata. "Galia - tai kai mes turim teise nužudyti, bet to nedarom". Kitą dieną Amonas elgiasi lygiai taip, kaip jam pasakęw Oskaras Šindleris. Jis nežudo žmonių, o suteikia jiems progą pasitaisyti. Kodėl? Ogi todėl, jog jam svarbiausia galia. Gi ne kiekvienas vyras žiūri i veidrodį, pasitaiso plaukus ir elegantiškai ištaria žodžius - "Aš tau atleidžiu").