Projektuose dalyvaujantys menininkai yra finansuojami valstybės ar fondų, todėl laisvai gali manipuliuoti pinigais. Vytauto Landsberbio fondas vienas iš daugelio, kurio darbų laukas – menas ir menininkų rėmimas. Šio fondo valdyba 1/4 lėšų kasmet skiria jauniesiems menininkams, įvairioms muzikos įstaigoms ir renginiams paremti.
Menininkų atžvilgiu pati dosniausia šalis – Vokietija. Čia kiekvienais metais įteikiama daugiau nei 3000 kultūros ir 9000 individualių premijų, kurių bendra suma pranoksta 50 milijonų eurų.
Sunday, April 18, 2010
Monday, April 12, 2010
J.Biliūnas "Laimės žiburys"
Alegorinį apsakymą ''Laimës žiburys'' J. Biliûnas parašė, veikiamas 1905 - 1907 m. revoliucijos nuotaikų. Apsakyme ryškiai atsispindi rašytojo tikëjimas, kad tik revoliucinė kova atneš liaudžiai pergalę.
''Laimës žiburyje'' rašytojas pasakoja apie stebuklingą žiburį, pasirodžiusį ant aukšto, stataus kalno. Vienas senelis išaiškina susirinkusiai miniai, kad tas, kuris užkops ant kalno ir ranka palies žiburį, padarys visus žmones laimingus. Tačiau pasiekti kalno viršūnę bûsia ne taip jau lengva: baidysianèios šmėklos, o kas išsigąs ir pažiûrės atgal, pavirs akmeniu. Pagaliau tas, kuris pasieks žiburį ir jį palytës, taip pat pavirs akmeniu, savo mirtimi atnešdamas laimę kitiems.
Apsakyme rašytojas pabrėžia, kad kova reikalauja daugybės aukų, bet tos aukos prasmingos: žuvusiųjų draugų drąsa kitų kovotojų širdyse žadina stebuklingą galią , kuri jiems padeda lipti į kalną. Ir štai po daug metų , kritus gausybei aukų , drasuolių miniai šturmuojant kalno viršûnę , saujeliai drąsuoliø pagaliau pavyksta jį pasiekti ir palytėti žiburį. Ir tada išsipildo senelio pranašystė - visi žmonės tampa laimingais.
''Laimës žiburyje'' rašytojas pasakoja apie stebuklingą žiburį, pasirodžiusį ant aukšto, stataus kalno. Vienas senelis išaiškina susirinkusiai miniai, kad tas, kuris užkops ant kalno ir ranka palies žiburį, padarys visus žmones laimingus. Tačiau pasiekti kalno viršūnę bûsia ne taip jau lengva: baidysianèios šmėklos, o kas išsigąs ir pažiûrės atgal, pavirs akmeniu. Pagaliau tas, kuris pasieks žiburį ir jį palytës, taip pat pavirs akmeniu, savo mirtimi atnešdamas laimę kitiems.
Apsakyme rašytojas pabrėžia, kad kova reikalauja daugybės aukų, bet tos aukos prasmingos: žuvusiųjų draugų drąsa kitų kovotojų širdyse žadina stebuklingą galią , kuri jiems padeda lipti į kalną. Ir štai po daug metų , kritus gausybei aukų , drasuolių miniai šturmuojant kalno viršûnę , saujeliai drąsuoliø pagaliau pavyksta jį pasiekti ir palytėti žiburį. Ir tada išsipildo senelio pranašystė - visi žmonės tampa laimingais.
J.Biliūnas "Brisiaus Galas"
„Brisiaus galas“ – tai labai jausmingas ir susimąstyti verčiantis apsakymas. Jame gvildenamos temos apie senatvę, nereikalingumą. Koks nepavydėtinas jausmas yra nereikalingumas, kuris šiame kūrinyje atskleidžiamas per, rodos, amžinai geriausiu žmogaus draugu laikomą šunelį. Biliūnui būdingu kontrasto principu atskleidžiamas šunelio gyvenimas, pojūčiai, kai jis dar jauniklis buvo, bei pažeminimas, šaltumas ir abejingumas, kai senatvė pasibeldė į jo gyvenimo duris.
Tai pasakojimas apie šunį, kadaise buvusį geriausią šeimininko draugą, tačiau dabar pasenusį ir nebegalinti ėsti senelį. Kuris nuvedamas į mišką ir nušaunamas be jokių emocijų.
Tai pasakojimas apie šunį, kadaise buvusį geriausią šeimininko draugą, tačiau dabar pasenusį ir nebegalinti ėsti senelį. Kuris nuvedamas į mišką ir nušaunamas be jokių emocijų.
J.Biliunas "Vagis"
Kūrinio pabaigoje atsiranda Jono Biliūno tekstams taip būdingas sąžinės nerimo motyvas. Novelės veikėjas blaškosi viduje ir neranda ramybės. Desperatiškas sąžinės nerimas apeliuoja į skaitytojo jausmus ir tarsi nuteikia prieš bet kokį smurtą. Ironiška, nes novelės veikėjas pasielgė teisingai(gynė savo nuosavybę) ir pripažįsta niekada daugiau nenusidėjęs, tačiau visą likusį gyvenimą yra kankinamas sąžinės "sutepimo". Tai parodo paprasto -mogaus gyvenimišką kančią ir likimo neteisingumą.
Tai Novelė apie Jokūbą, stiprų kaimo žmogų, visų mėgiamą laimingą, kuris vieną vakarą negalėdamas užmigti nueiną patikrinti tvarto durų ir randa vagį. Apsvarstydamas situaciją(vagis turi revolverį, peilį) Jokūbas nusprendžia patykoti vagį bei trenkti per galva iš pasalų, tačiau užmuša vagį ir visą savo gyvenimą neranda ramybės.
Tai Novelė apie Jokūbą, stiprų kaimo žmogų, visų mėgiamą laimingą, kuris vieną vakarą negalėdamas užmigti nueiną patikrinti tvarto durų ir randa vagį. Apsvarstydamas situaciją(vagis turi revolverį, peilį) Jokūbas nusprendžia patykoti vagį bei trenkti per galva iš pasalų, tačiau užmuša vagį ir visą savo gyvenimą neranda ramybės.
Thursday, December 10, 2009
Apartheidas
Pietų Afrikos respublikoje 1948-1990 vykdyta rasinė segregacijos politika.
Jos esmė buvo ta, kad kiekviena rasė ( mulatai, baltieji, juodieji ir azijiečiai ) turėjo tik jai skirtas vietas: mokyklas, restoranus, paplūdimius, viešbučius; ištisi miestai būdavo paskirti tik tai ar kitai rasei, o didmiesčiuose – rajonai.
Ši santvarka buvo laikoma rasistine: negalėdami gyventi kitų rasių miestuose ir teritorijose, kuriose ekonomikos lygis buvo aukštesnis, juodaodžiai negalėjo gauti gero išsimokslinimo (dėl žemesnio ekonominio lygio juodaodžių teritorijose mokymo įstaigos buvo prastesnės) bei gerų darbų. Juodaodžiai galėjo dirbti baltųjų teritorijose, tačiau neturėdami gero išsimokslinimo gaudavo menkai apmokamus prastus darbus. Dėl didelio jų kiekio ir ženkliai žemesnio pragyvenimo lygio juodaodžių teritorijose bei to nulemto prasto išsimokslinimo, jų darbo kaina būdavo mažesnė nei kitų rasių atstovų (t. y. jie paprastai dirbo fizinius darbus, kuriuos kur kas rečiau dirbo turtingesnių rasių atstovai, pvz., baltieji).
Jos esmė buvo ta, kad kiekviena rasė ( mulatai, baltieji, juodieji ir azijiečiai ) turėjo tik jai skirtas vietas: mokyklas, restoranus, paplūdimius, viešbučius; ištisi miestai būdavo paskirti tik tai ar kitai rasei, o didmiesčiuose – rajonai.
Ši santvarka buvo laikoma rasistine: negalėdami gyventi kitų rasių miestuose ir teritorijose, kuriose ekonomikos lygis buvo aukštesnis, juodaodžiai negalėjo gauti gero išsimokslinimo (dėl žemesnio ekonominio lygio juodaodžių teritorijose mokymo įstaigos buvo prastesnės) bei gerų darbų. Juodaodžiai galėjo dirbti baltųjų teritorijose, tačiau neturėdami gero išsimokslinimo gaudavo menkai apmokamus prastus darbus. Dėl didelio jų kiekio ir ženkliai žemesnio pragyvenimo lygio juodaodžių teritorijose bei to nulemto prasto išsimokslinimo, jų darbo kaina būdavo mažesnė nei kitų rasių atstovų (t. y. jie paprastai dirbo fizinius darbus, kuriuos kur kas rečiau dirbo turtingesnių rasių atstovai, pvz., baltieji).
Wednesday, December 9, 2009
Sizifas
Atvykus mirties dievui Tanatui, Sizifas klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės nustojo mirti. Dzeusas atsiuntė karo dievą Arėją, kuris Tanatą išlaisvino.
Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų pažemio dievams. Atėjęs pas Hadą šis paprašė jį leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas negrįžo.
Galop Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai viršūnė jau netoli - akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl turi pradėti viską iš naujo.
Dabar Sizifo vardas yra tapęs bendriniu, beviltiškiems veiksmams apibūdinti naudojamu žodžiu.
Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų pažemio dievams. Atėjęs pas Hadą šis paprašė jį leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas negrįžo.
Galop Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai viršūnė jau netoli - akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl turi pradėti viską iš naujo.
Dabar Sizifo vardas yra tapęs bendriniu, beviltiškiems veiksmams apibūdinti naudojamu žodžiu.
Monday, December 7, 2009
Tvanas
VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. " Todėl Viešpats nutarė sunaikinti žmogiškąją giminę. Tačiau tarp visų žmonių atsirado vienas, kuris rado malonę Dievo akyse. "Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu.
Taigi, Dievas, norėdamas išgelbėti Nojų ir jo šeimą, duoda jam tikslius nurodymus kaip pastatyti išsigelbėjimo laivą. Nurodymai buvo laivo struktūrai, medžiagoms, matmenims, izoliacijai. Taigi, su Nojumi į laivą įžengė dar septyni žmones: jo žmona bei trys jo sūnus su žmonomis. Viešpats nepamiršo ir gyvulių: "O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi. Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi. Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems".
"prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros. Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. ".
"Žemę aptvindę vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų. " Tuomet Dievas uždarė dangaus skliautus, požeminius vandenis ir vanduo pradėjo po truputį leistis. Po dar 150 dienų pasirodė pirmosios kalnų viršūnės. Nojus darė patikrinimą, siųsdamas paukščius iš laivo. Jeigu jie sugrįždavo, tai reiškė kad nerasdavo vietos apsigyventi. Kai jau nebegrįžo, Nojus išlipo iš laivo ir paleido visus gyvūnus.
Jis pastatė Viešpačiui aukurą kaip kaip padėką, o Dievas pirmą kartą išskleidė vaivorykštę kaip ženklą to, kad daugiau niekada nebenaikins žemės vandeniu.
Taigi, Dievas, norėdamas išgelbėti Nojų ir jo šeimą, duoda jam tikslius nurodymus kaip pastatyti išsigelbėjimo laivą. Nurodymai buvo laivo struktūrai, medžiagoms, matmenims, izoliacijai. Taigi, su Nojumi į laivą įžengė dar septyni žmones: jo žmona bei trys jo sūnus su žmonomis. Viešpats nepamiršo ir gyvulių: "O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi. Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi. Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems".
"prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros. Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. ".
"Žemę aptvindę vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų. " Tuomet Dievas uždarė dangaus skliautus, požeminius vandenis ir vanduo pradėjo po truputį leistis. Po dar 150 dienų pasirodė pirmosios kalnų viršūnės. Nojus darė patikrinimą, siųsdamas paukščius iš laivo. Jeigu jie sugrįždavo, tai reiškė kad nerasdavo vietos apsigyventi. Kai jau nebegrįžo, Nojus išlipo iš laivo ir paleido visus gyvūnus.
Jis pastatė Viešpačiui aukurą kaip kaip padėką, o Dievas pirmą kartą išskleidė vaivorykštę kaip ženklą to, kad daugiau niekada nebenaikins žemės vandeniu.
Subscribe to:
Posts (Atom)