A.Matelis "Pries Parskrendant i zeme"

Režisierius iškelia tokį klausimą – ar žmonės moka vertinti gyvenimą, tik tada, kai gali jo netekti? Žmonių tapimas humaniškesniais. Ar gyvybė yra visiškai nebrangi? Ir pagaliau ar mes mokame gyventi? Manau, tai retoriniai klausimai, į kuriuos atsakyti galime tik patys sau.

A. Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į žemę“ - tikriausiai pats įspūdingiausias lietuvių sukurtas kino šedevras. Neveltui tai vienintelis mūsų šalies režisieriaus sukurtas filmas, pretenduojantis į šių metų oskarą. Pritariu, kad toks kūrinys turi būti nominuotas už kino kalba tobulai išreikštus žmonių jausmus.
Filmas yra apie jaunų žmonių, vaikų, kovą su viena pavojingiausių ligų – kraujo vėžiu. Pagrindiniu herojumi neatsitiktinai pasirinktas mažas, maždaug devynerių – dešimties metų berniukas. Vaizduojant vaiką, jo naivų požiūrį į pasaulį labiausiai apeliuojama į žmonių jausmus. Režisierius vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, nesistengia specialai išskirti nuo sveikųjų, tačiau nepastebėti skirtumo neįmanoma. Gyvenimas ligoninėje žmones paverčia kitokiais – humaniškesniais, labiau vertinančiais, gyvenimą. Vaikai yra stiprūs, nors ir suvokdami, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, jie nepuola neviltin, atvirkščiai – jie myli gyvenimą: juokiasi, žaidžia, krykštauja, juokauja, šypsosi. Jų nuotaikos taip pat perteikiamos nuotraukomis. Tada tarytum sustabdomas laikas ir prieš akis iškyla besišypsančios didelės akys. Akys - sielos veidrodis, ir svarbiausia, kas jos šypsosi. Nesvarbu, kad kankina liga, kad nebetenkama plaukų...

Vytauto Landsbergio fondas

Projektuose dalyvaujantys menininkai yra finansuojami valstybės ar fondų, todėl laisvai gali manipuliuoti pinigais. Vytauto Landsberbio fondas vienas iš daugelio, kurio darbų laukas – menas ir menininkų rėmimas. Šio fondo valdyba 1/4 lėšų kasmet skiria jauniesiems menininkams, įvairioms muzikos įstaigoms ir renginiams paremti.
Menininkų atžvilgiu pati dosniausia šalis – Vokietija. Čia kiekvienais metais įteikiama daugiau nei 3000 kultūros ir 9000 individualių premijų, kurių bendra suma pranoksta 50 milijonų eurų.

J.Biliūnas "Laimės žiburys"

Alegorinį apsakymą ''Laimës žiburys'' J. Biliûnas parašė, veikiamas 1905 - 1907 m. revoliucijos nuotaikų. Apsakyme ryškiai atsispindi rašytojo tikëjimas, kad tik revoliucinė kova atneš liaudžiai pergalę.
''Laimës žiburyje'' rašytojas pasakoja apie stebuklingą žiburį, pasirodžiusį ant aukšto, stataus kalno. Vienas senelis išaiškina susirinkusiai miniai, kad tas, kuris užkops ant kalno ir ranka palies žiburį, padarys visus žmones laimingus. Tačiau pasiekti kalno viršūnę bûsia ne taip jau lengva: baidysianèios šmėklos, o kas išsigąs ir pažiûrės atgal, pavirs akmeniu. Pagaliau tas, kuris pasieks žiburį ir jį palytës, taip pat pavirs akmeniu, savo mirtimi atnešdamas laimę kitiems.
Apsakyme rašytojas pabrėžia, kad kova reikalauja daugybės aukų, bet tos aukos prasmingos: žuvusiųjų draugų drąsa kitų kovotojų širdyse žadina stebuklingą galią , kuri jiems padeda lipti į kalną. Ir štai po daug metų , kritus gausybei aukų , drasuolių miniai šturmuojant kalno viršûnę , saujeliai drąsuoliø pagaliau pavyksta jį pasiekti ir palytėti žiburį. Ir tada išsipildo senelio pranašystė - visi žmonės tampa laimingais.

J.Biliūnas "Brisiaus Galas"

„Brisiaus galas“ – tai labai jausmingas ir susimąstyti verčiantis apsakymas. Jame gvildenamos temos apie senatvę, nereikalingumą. Koks nepavydėtinas jausmas yra nereikalingumas, kuris šiame kūrinyje atskleidžiamas per, rodos, amžinai geriausiu žmogaus draugu laikomą šunelį. Biliūnui būdingu kontrasto principu atskleidžiamas šunelio gyvenimas, pojūčiai, kai jis dar jauniklis buvo, bei pažeminimas, šaltumas ir abejingumas, kai senatvė pasibeldė į jo gyvenimo duris.

Tai pasakojimas apie šunį, kadaise buvusį geriausią šeimininko draugą, tačiau dabar pasenusį ir nebegalinti ėsti senelį. Kuris nuvedamas į mišką ir nušaunamas be jokių emocijų.

J.Biliunas "Vagis"

Kūrinio pabaigoje atsiranda Jono Biliūno tekstams taip būdingas sąžinės nerimo motyvas. Novelės veikėjas blaškosi viduje ir neranda ramybės. Desperatiškas sąžinės nerimas apeliuoja į skaitytojo jausmus ir tarsi nuteikia prieš bet kokį smurtą. Ironiška, nes novelės veikėjas pasielgė teisingai(gynė savo nuosavybę) ir pripažįsta niekada daugiau nenusidėjęs, tačiau visą likusį gyvenimą yra kankinamas sąžinės "sutepimo". Tai parodo paprasto -mogaus gyvenimišką kančią ir likimo neteisingumą.

Tai Novelė apie Jokūbą, stiprų kaimo žmogų, visų mėgiamą laimingą, kuris vieną vakarą negalėdamas užmigti nueiną patikrinti tvarto durų ir randa vagį. Apsvarstydamas situaciją(vagis turi revolverį, peilį) Jokūbas nusprendžia patykoti vagį bei trenkti per galva iš pasalų, tačiau užmuša vagį ir visą savo gyvenimą neranda ramybės.